O manyje tamsa...

Čia šis tas iš mano kūrybos:

O MANYJE TAMSA...
Šaltis, drėgmė, tamsa, kas akimirką vis baisesnė mirtis...Ar toks mano likimas? Tokia gyvenimo pabaiga? Žinojau, kad mirsiu, bet...taip?
Dažnai galvodavau apie mirtį. Dar būdama visai mažytė maniau, kad mirti gali tik pasenę žmonės, kiek vėliau sužinojau, kad būna ir kitaip. Mirtis praktiškai tykojo kiekviename žingsnyje, bet aš nebijojau. Nemaniau, kad tokią mažylę kaip aš mirtis galėtų pasiglemžti. Ir buvau teisi...mane mirtis ėmė kviestis žymiai vėliau, jau sulaukus penkiolikos metų, kai apie mirtį jau nebegalvojau.
Kas yra mirtis? Neišvengiamas likimas? Žmonijos ateitis? O gal galimybė pradėti geresnį gyvenimą danguje? Anksčiau netikėjau paistalais apie rojų, bet dabar?... Vis dėl to manau, kad kiekvienas mirties gali išvengti, tik ne senatvės atveju. Kad ir aš... tereikia trupučio- na gerai- daug pinigų ir aš pasveikčiau. Tačiau vieninteliai tinkantys vaistai mano šeimai per brangūs. Bent jau taip sakė tėvai. Nors jiems ir taip nerūpiu, kam leisti pinigus mano gydymui, jei po to vėl painiosiuos jiems po kojomis? Vieninteliam žmogui, vienintelei Ilonai aš tikrai rūpėjau...rūpėjau. Tas žodis skamba tarsi tolimo balso aidas. Ilona, mano vyresnėlė sesuo mirė...irgi penkiolikos metų...nuo tos pačios, net pavadinimo dar neturinčios ligos, užtat ir vaistai tokie brangūs. Ji mirė staiga, netikėtai...
Tarsi pažadinta iš minčių pasuku galvą į vienintelį palatos langą ir užsimerkiu...
Argi negalima nieko padaryti? Nieko, kas nuskausmintų ar pagreitintų mirtį? Tiesa, man ir dabar neskauda, bent jau kūno...tik siela kažko nerimsta...
DUN DUN DUN.
Skamba tarsi žingsniai mano mintyse. Krūpteliu, kažkas giliai manyje sako, kad tai...mirtis.
Žingsniai artėja, atsidarydamos girgžda durys. Mirtis tokia tikra, tokia...Pala, iš kur tos durys? Nustebusi atsimerkiu ir tą pačią akimirką įvyksta keli dalykai: užsitrenkia durys- palatos durys, virš savo veido išvystu kažkieno kito veidą- nepažįstamą veidą ir mane pasiglemžia tamsa, nežinia, amžinybė...

Ačiū ;D O tema pavadinta istorijos pavadinimu, toliau pamatysi, nieko baisaus xD

Vos nepraradau skaitytojos ;DD Įdėsiu tęsinį, nes esu į kompą parašius, gal paaiškės kas nors xDD

Atmerkusi akis užgniaužiu kvapą ir tą pačią akimirką vėl užsimerkiu. Kur aš? Kokia čia vieta?
Staiga suvokiu, kad aš ne tik nenutuokiu kur esu, bet ir nė neįsivaizduoju kas aš! Siaubas, galvoje visiška tamsa, tyla, tuštuma.
-Ilona...-nejučiom išsprūsta. Ilona? Kas ji? Iš kur ištraukiau šį vardą, jei neprisimenu net savojo? O gal aš ir esu Ilona?
-Ji atsigauna.-Mano padrikas mintis nutraukia aiškus, tikras, švelnus balsas. Vėl atsimerkiu ir pasuku galvą baso pusėn. Įsmeigiu žvilgsnį į šalia sėdintį jauną, kokių penkiolikos ar šešiolikos metų vaikiną. Jo rudi, šiek tiek tamsesni už kaštoną plaukai gaubia veidą, gražios, taip pat rudos akys...Prie manęs palinksta kitas, daug vyresnio vyro veidas. Tam berniokui jis tiktų į tėvus- tamsūs, vietomis žilstelėję plaukai, sunerimęs veidas ir pilkšvos akys.
-Gabriela?-senyvasis vyras žvelgia į mane. Turbūt toks mano vardas. Gabriela.
-Kkk...kur ašh?-veblenu vos suprantamus žodžius.
-Dukra, tu namie,-šypteli senukas ir susižvalgo su vaikinu.
Dar sykį apsidairau. Šviesios, švelnia kremine spalva dažytos sienos, didelė lempa su gaubtuvu, žalios užuolaidos, grindys klotos medžio plokštėmis, tik prie pat mano lovos patiestas žalsvas beveik kaip užuolaidos kilimas. Baldai...hm, lova, kurioje guliu, dailus, turbūt ąžuolinis stalas su paminkštinta kėde, spinta kampe, knygų lentyna...ką galiu pasakyti, dailus kambarys, tik mano galva kažkodėl neatgamina jokio panašaus vaizdo, nieko. Kambarys toks pats nepažįstamas kaip ir vaikinas, senukas ar aš pati.
-Dukra, nesivargink bandydama ką nors prisiminti ar suvokti, po tokios ligos mažiausios pasekmės- atminties praradimas. Dar turi džiaugtis, kad gali kalbėti ar matyti.-Paaiškino vyrukas, pastebėjęs, kad aš sutrikusiu žvilgsniu viską tyrinėju.
-T...thu manao tvėvas?-niekaip nepavyksta normaliai ištarti bent vieno žodžio. Atsidususi lėtai atsisėdu. Skausmo nepajuntu, bet truputį apsvaigsta galva. Jaunasis vaikinas paslaugiai kyšteli po nugara pagalvę. Tada paduoda stiklinę vandens. Gurkšteliu lašelį, iškarto tarsi atgaunu visas jėgas, truputį nusiraminu ir dėkinga šypteliu jam.
-Taip, aš tavo tėvas Džeikas. O jis,-vyras atsakydamas į mano klausimą mosteli rodydamas į vaikiną.-Tavo brolis Lukas, jam šešiolika metų.
-O aš? Kas aš? Kur mano mama? Nuo kokios ligos praradau atmintį? Kas ta Ilo...-nutylu ir sutrikusi bei kiek išsigandusi žvelgiu į Džeiką ir Luką. Pagaliau pradėjau normaliai šnekėti. Ir kol kas užteks klausimų.
-Tu Gabriela, tau penkiolika metų. Tavo mama žuvo prieš trylika metų avarijoje. Atmintį praradai dėl ligos, kuri dar nėra aiškiai ištirta, tačiau jai jau yra vieni vaistai. Laimei, spėjome tau jų užsakyti ir atsiųsti iš Amerikos.-Pasakojo Džeikas, o Lukas vis linkčiojo.
-O Ilona?-vėl išsprūsta man. Kambaryje stoja nejauki tyla.

Kažkaip tas vardas man labai limpa xD
O, nesitikėjau, labai ačiū ;D Tikrai išgyrei ;D

Jo, Lukas ;D Aš irgi jį beveik visose savo istorijose naudoju.

man visai įdomu pasidarė.
turiu šokią tokią patritį su rašymu, tai leidžiu sau komentuot
Rimtai, gražiai dėstai mintis ,viskas rišlu, tvarkinga. Turiu pastabą dėl pirmosios dalies. Nenaudok taip dažnai žodžio "mirtis". (čia su bet kokiu žodžiu tinka, prisimink ateityje). nes kai kartoji pastoviai, užknisa skaityti, išsiima kitos kalbos dalys ir lieka tik "mirtis mirtis mirtis mirtis".. Keisk kitokiais sinonimais, manau, kad jų atrasi ganėtinai daug
sėkmės dirbant toliau

Labai ačiū už nuomonę ir pastabas, jos tikrai praverčia ;D

Dar esu parašius ;D O tu kada savo įkelsi?
Na, bet dėl tavęs xD:

-Ilona?-Po ilgos tylos nustebęs Džeikas suraukė kaktą.
-Tai vienintelis vardas, kurį prisimenu. Toliau tuščia,-nekantriai paaiškinau.
-A...Ilona tav...tavo mama.-Galiausiai tarė Džeikas ir, turbūt manydamas, kad nepastebėsiu, mirktelėjo Lukui, tada rūpestingai man nusišypsojo. Ir aš netgi kupina įtarimų, nebegalėjau jo užsipulti. Nedrąsiai atsakiusi jam šypsena užsimerkiau ir staiga visą kūną pervėrė skausmas. Nejučiom aiktelėjau ir vėl atsimerkiau. Abiejų- Luko ir... tėčio-žvilgsniai buvo įbesti į mane.
-Kas nutiko?-šį kartą pirmas prabilo Lukas.
-Nieko,-užtikrinau drąsiai.
-Kaip tai nieko? Tau skauda? Nemeluok, Gabriela.-susirūpinęs kamantinėjo Džeikas.
-Viskas gerai, tik suskaudo kūną, kai užsimerkiau. Bet jau praėjo.-Vis dar juos raminau.
-Vis vien pakviesiu gydytoją, po tos ligos tu dar nevisiškai atsigavai, ką gali žinoti...-tėtis nutilo ir pažvelgė į mane. Tas jo žvilgsnis...Pasiduodama linktelėjau ir atsiguliau.
-Pamiegok,-pritarė tėtis. Specialiai garsiai atsidusau ir užsimerkiau. Vėl apniko tas pats skausmas, tačiau šį kartą lyg ir tikėjausi jo, tad susilaikiau neaiktelėjusi, tegu Džeikas su Luku žino, kad sveikstu. Dar kelias akimirkas girdėjau jų šnabždesius, tačiau netrukus panirau į gilų ir tamsų miegą.

įdomu